- paramtis
- 1 param̃tis sm. (2) Sb, pãramtis (1) Als žr. paramstis: 1. SD263, [K] Daug reik sudėti paramčių – vienas nenulaiko Mžk. Stoguo jau vieno param̃čio nebužtenka Kal. Obelies šakas su dum param̃čiais parėmėm Kal. ^ Vienu dančiu su paramčiu, abiem kojom klišas LTR(Pp). 2. Šl, Bgs Lieptai buvo su param̃čiais Dbč. Tiltas be param̃čių – gali karvės įkrist Ob. To tilto pãramčiai iš abiejų šalių yra stipri Sr. 3. Ll Menkas ūkiuo pãramtis ir maniejai vaikai Brs. Muno pãramtis ana Lkž. Daba anai ir y[ra] param̃tis: i šieną supjovė, i suvežė Šts. Štai sūnus – mano senatvės paramtis rš.
Dictionary of the Lithuanian Language.